Maksas Plankas apie dieviškąją Matricą

Labai seniai Mūsų Pasaulis buvo visiškai kitoks, nei dabar jį matome. Žmonių būta daug mažiau ir jie gyveno arčiau Gamtos, mokėjo lietaus, augalų ir Didžiojo Kūrėjo Kalbas. Jie netgi galėjo susikalbėti su žvaigždėmis ir Dangaus gyventojais. Jie suvokė, kad Gyvybė yra šventa ir kyla iš Motinos Žemės bei Tėvo Dangaus sąjungos. Tais laikais vyravo Darna ir Žmonės buvo laimingi. Tačiau tada kažin kas nutiko… Niekas tikrai nežino priežasties, bet Žmonės pamažu užmiršo, kas jie tokie. Jie jautėsi vis atskiresni nuo Žemės, atskiresni vieni nuo kitų ir net nuo savo Kūrėjo. Lyg pasiklydę jie bastėsi po Gyvenimą neturėdami jokio tikslo, nejausdami vienovės su aplinka. Šis atskirumas paskatino juos manyti, jog norėdami išlikti šiame Pasaulyje jie privalo kovoti su kitais Žmonėmis ir gintis nuo tų pačių jėgų, kurios suteikė jiems Gyvybę. Jie nutolo nuo savo vidinio Pasaulio, o nuo išorinio Pasaulio ėmė gintis…
Visa materija atsiranda ir egzistuoja tik veikiant tam tikrai jėgai. Mums nelieka nieko kita, tik manyti, kad už šios jėgos slypi sąmoningas ir nuovokus Protas. Šis Protas yra visos materijos Matrica.

Ateities kilpos

Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.
 
Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.

Deng Ming-Dao apie Gyvenimo pilnatvę

Niekas neturi teisės menkinti kito Žmogaus įsitikinimus. Nė viena dvasinio lavinimosi kryptis nėra viršesnė už kitas. Kiekvienas turime laikytis tokios filosofijos ir tokių tobulinimosi būdų, kurie Mums atrodo veiksmingiausi. Turime būti laimingi atradę savo kelią ir padėti tiems, kurie juo susidomi, bet nė vienas neturime menkinti kitų pasirinkimo.

Mes visi stengiamės užkopti į dvasinio brandumo viršūnę. Yra daug tinkamų kelių pasiekti aukščiausią jos tašką. Žinoma, vaizdas ir takas kiekvienoje kalno pusėje bus skirtingas, bet viršūnė visiems kopiantiems ta pati, nesvarbu, iš kurios pusės priartėtume. Daugelis kelių veda į viršūnę, bet ten pateksi tik sutelkęs visą save.

Kad ir koks būtų kelias, svarbu eiti juo užtikrintai. Kol kiekvienas savaip kopiame ir siekiame žmogiškosios dvasingumo viršūnės, jaučiame Gyvenimo pilnatvę. Ir visi Mus skiriantys ginčai apie įvairių religijų pranašumus darosi beprasmiški.

Ištrauka iš Knygos Deng Ming-Dao "365 Dao"

Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. 

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. 

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. 
 
Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.