Viskas apie Rasas: Skaistos, t.y. lietuviškumo Šventę

Tą naktį - iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena - visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame Vandens paviršiuje. Šitos Šventės - esminės indoeuropiečių Giminės Šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių Žemių ribų: šiaurėje ją švęsdavo ugro-finų kilmės Tautos - saamiai, lapiai, jau nekalbant apie suomius ir estus. Pietuose jos įtaka siekė net Alžyrą ir Mauritaniją - tiek, kiek čia buvo paplitusi žemdirbystė. O rytuose, Libano kalnuose vietiniai krikščionys - maronitai švenčia kubulją (plg. kupolė), kurios metu taip pat yra uždegami laužai [Himalajuose, Nepalo Valstybėje gyvena indoeuropietiškos kilmės tautelė nevarai, kurie irgi vasarinės saulėgrąžos laiku kuria laužus ir stato aukštą koloną (plg. kupolį, aukštą kartį su vainikais Rasoje). Tad Rasos “rytinės ribos” pasiekia net Himalajus.

Seneka apie Išmintį

Prašau ir raginu tvirtai į širdį priimti filosofiją ir įrodymų, kad tobulėji, ieškoti ne kalboje ar raštuose, bet stiprinant Sielą ir apribojant troškimus. Žodžius patvirtink Darbais! Vienokį tikslą turi publikos pagyrimų siekiantys kalbėtojai, kitokį — tie, kurie stengiasi sužavėti jaunuolių ir dykūnų ausis samprotavimų įvairove ar sklandumu. Filosofija moko veikti, o ne kalbėti, ir reikalauja, kad kiekvienas gyventų pagal jos taisykles, kad Gyvenimas nesiskirtų nuo Žodžių ir kad pats Gyvenimas <...>, būtų visų jo veiksmų ir samprotavimų spalva. Didžiausia Išminties Pareiga ir jos požymis — siekti, kad Darbai atitiktų Žodžius, kad Išminčius visados būtų pats savimi.

Vydūnas apie Lietuvių Tautą

Aisčiai, senovinė sėsli Tauta, gyveno artimiau susijusi su Gamta negu klajokliai vokiečiai. Visados jie puoselėjo prieraišumą savo Tėvynės Gamtai. Gyvenimo Tėvynėje gerinimas visą laiką jiems buvo svarbus Žmogaus uždavinys ir Pareiga. Visą laiką Aisčių Tauta ugdė ir savo vidinį dvasinį ryšį su Kūrėjo Valia, Galia ir Išmintim. „Visas jos Gyvenimas buvo persmelktas religijos". O galiausiai jų Gyvenimo prasmė buvo Žmogaus vertės išaukštinimas.

Labai palankus dalykas yra Lietuvių Tautos negausumas. Ji nieko negali primesti kitiems. O tai labai svarbu. Bet todėl norėtųsi, kad ir esant glaudesniam santykiui būtų vengiama kitiems savo būdą primesti. Tai jau savaime būtų nelietuviška. Iš viso Lietuvių Tautos elgesio ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų būti aišku, kad į kiekvieną Tautą ji žiūri kaip į Žmonijos vertybę.

Meilė Lukšienė apie Lietuvos švietimo ateitį

Žmoniškumo ir Tautos idėjos yra mūsų dvasinės Gyvybės laidas. Seniai kaupėsi grėsmė Žmogui, kaip dvasinei asmenybei, ir pačiai Tautos egzistencijai. Juk tai visų pirma ir pažadino mūsų judėjimo kibirkštį. Ir ji ritasi vis aukštesne banga. Ji neša ant savo keteros Tautos suverenumo siekimą ir pilnatviško vertybių prasiskleidimo Žmoguje troškimą. Vienas be antro neįgyvendinami. Kad galėtume gyventi savarankiškai, paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę Žmogaus.
Per tą trumpą laiką sužiburiavo tūkstančiai šviesių jaunų ir nebejaunų galvų. Reikia padėkoti mūsų Motinoms, poezijai, menui, mokslininkams ir tūkstančiams Mokytojų, kurie saugojo ir puoselėjo Tautos bei Žmogaus Gyvybę. Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje, – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.

Tibeto medicina

Skirtingai, nei mūsų, Vakarų medicina, Tibeto medicina, Žmogų laiko Gamtos dalimi, o Žmogaus kūną ir Sielą – neatskiriamais. Tibeto medicina yra seniausia iki šiol praktikuojama medicinos rūšis, kuri sujungia svarbiausias Rytų medicinos tradicijas. Tai medicina, kuri buvo puoselėjama tūkstančius metų, o dabar sėkmingai dalijasi savo patirtimi su Vakarų Pasauliu.

Tibeto medicina yra mokslas, menas ir filosofija. Tai mokslas, nes visa Tibeto medicinos teorija yra metodiška ir logiška, ji paremta Žmogaus ir jo santykio su supančia aplinka supratimu. Tai menas, nes ligos diagnozavimas paremtas gydytojo kūrybingumu, įžvalgumu, sumanumu ir užuojauta. Tai filosofija, todėl, kad joje yra budizmo principų raktas – altruizmas, karma ir moralė.
Apie Tibeto mediciną

Tibeto medicina
Tibeto medicina – tai iki šiol gyvas senovinis gydymo menas, kuriame sukaupta daug patirties, kaip gydyti šiandien itin dažnai pasitaikančias ligas – medžiagų apykaitos sutrikimus, lėtinius uždegimus, širdies ir kraujagyslių ligas ir t.t. Moderniausi tyrimai atveria Tibeto receptų paslaptis, o klinikiniai tyrimai įrodo, kad vaistai padeda nugalėti ligas.
Kodėl Žmonės serga?
Ligos kilmės aiškinimas Vakarų ir Tibeto medicinoje labai skiriasi.

Pradmenų civilizacija

Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš Gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo Medis, jos cementas samanos ir Žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš Gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą Kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą,  ir savo pagrindo Gyvybei ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.

Gydomosios gintaro savybės

Užsienio mokslininkai, tyrinėjantys gydomąsias gintaro savybes, nurodo, kad Lietuvių Kalboje bendra šaknis GINT- patvirtina jo vardo kilmę nuo veiksmažodžio, reiškiančio savybę GINTI (nuo ligų, piktumo, nelaimių, blogos akies). Ar jie teisūs? Pasaulyje kyla susidomėjimo gintaru banga. Ar Mes galime likti abejingi?
1. Istoriniai faktai ir senųjų daktarų receptai.
Gintaras jaudino jau senųjų mąstytojų protus. Poetiniai gintaro kilmės mitai prasidėjo nuo senovės romėnų poeto Ovidijaus “Metamorfozių”. Antikos autoritetas Platonas (428-347 m. iki m.e.) skelbia vienodą gintaro ir magneto prigimtį. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir pritraukia smulkius bei lengvus daiktus; kaip magnetas gintaras traukia ir metalinius daiktus.

Didysis inkvizitorius (ištrauka iš F.Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“)

Alegorinis pasakojimas apie „Didįjį Inkvizitorių“, kurį romano herojus Ivanas Karamazovas papasakojo savo jauniausiam Broliui-vienuoliui Aliošai.

...Gilumoje staiga atsiveria geležinės kalėjimo durys, ir senis su žibintu rankoje lėtai įeina į kalėjimą. Jis vienas, durys paskui jį tuoj pat užsidaro. Jis sustoja ir ilgai, minutes dvi, apžiūrinėja kalinį. Pagaliau tyliai prieina, pastato žibintą ant stalo ir sako kaliniui: – „Tai tu? Tu? – bet nesulaukęs atsakymo paskubomis priduria: –Nieko neatsakyk.

Tylėk. Ir ką tu gali pasakyti? Aš per daug gerai žinau, kad tu, taip tu net teisės neturi nieko pridurti prie to, kas jau žinoma iš anksčiau. Kodėl tu atėjai trukdyti? – Nes tu atėjai trukdyti, pats tai žinai. Nežinia, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu, ir žinoti nenoriu: ar tai tu, ar tik tavo atvaizdas, bet rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu tave ant laužo, kaip pikčiausią eretiką, ir rytoj ta pati minia, kuri bučiavo tau kojas, man tik mirktelėjus puls rinkti anglis, kad greičiau įsiliepsnotų laužas. Ar tu tai žinai? Taip, gali būti, kad tu tai žinai,“ – pridūrė jis giliai susimąstęs, nei sekundei nepaleisdamas iš akių savo kalinio...

Susivokimo malda

Spindulys esmi tos begalinės Šviesos, kurioje gyvenu, kurioje randasi mano esmė.
Amžinas esmi keleivis, kurs per amžius keliauja ir statosi ant laiko kalvų šventnamį, pasišvęsti Aukščiausiajam. 
Amžiai nesustabdys galingąjį mano žengimą į bekraštines buvimo sritis, nesa aš taipojau be pradžios kaip amžiai patys, ir tokia valanda, kuri galėtų man galą apsakyti, niekad neišauš.
Tiktai mano kūną kas kartą man paplėšia mirtis, bet aš, nepasiekiamas nykstančių laikų srovės, geriu iš amžino jaunumo šaltinio.  
Neišgandinamas yra mano pasiryžimas, ir savo Drąsos ir tvirtumo Galia aš amžių prieinu slėpinį.
Ir susivokiu slėpiningojoj Aukščiausiojo Gyvybėje, iš kurios amžinai spindi Galia-Išmintis ir Meilė.

Vydūnas

Papročių ir tradicijų svarba

Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų Žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“.
Žmogaus Gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti Gamta, klimatas stipriai įtakoja Žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia Gamtos ritmas: susipynę Gamtos ir Darbo ritmai tampa to krašto, šalies tradicijomis. Žodis „tradicija“ yra kilęs iš lotyniško Žodžio traditio ir reiškia perdavimą, pasakojimą.
Keičiantis supančiai aplinkai, Gyvenimo sąlygoms papročiai dažnai praranda savo pirminę prasmę ir tampa apeigomis, kurios, kaip papročiai, toliau perduodami iš kartos į kartą. Įtakojama atėjūnų Tauta visai gali pamesti papročius ir tradicijas. Aklas, tuščiais apeigų kartojimas taip pat silpnina Tautą ir naikina jos gyvybingumą: iš primirštų tradicijų lieka tik simbolinės apeigos: skambūs Žodžiai, aprėdai, gestai.

Jonas Vaiškūnas apie Lietuvių Dvasią

Jokie geri įstatymai nepadės, jei išsižadėsime savo prigimtinės tautinės Savasties. Ir jokie blogi įstatymai ar net negailestingi rinkos dėsniai nesugniuždys mūsų Dvasios, jei laikysimės savo: Kalbos, Dainų, istorijos, Vaikų, kapų, Duonos, Žemės, Medžių..

Vydūno atsakymai. Kaip tapti drąsesniam ir iškalbingesniam?

Drąsos yra kelios rūšys. Viena yra tarsi kūno tąsa, kita - geismų, trečioji - Dvasios Drąsa, kuri gali būti dar ir tūleriopa. Kūno Drąsą tegali turėti geros Sveikatos Žmogus. Tojo dirgsnys nėra taip greitai užgaunamos. Todėl jis nesigąsčioja. Gali jam pro ausį ir su šaudykle šauti. Nesušuks kaip silpnadirgsnė bobelė. Tokią Drąsą įgyti norint, reikia dirgsnis stiprinti. O tam patarimą duoti reikalingas tikras rašinys.

Geismų Drąsa yra plačiai žinoma. Kas yra labai įsigeidęs ko nors, tas nieko neatbodamas žiūri tai ir pasiekti. Ir jis tiek drąsesnis, kiek jis geismingesnis. Bet reikia gerai suprasti. Geismingas yra Žmogus ir tuomet, kai jis bet ko įpykintas, kad jis kerštingas, karščiuoja arba ko nors trokšta. Tik taip atsiradusi Drąsa yra labai abejotinos vertybės. Plačiai žinoma, jog sukilę geismai aptemdina protą. Todėl tokiu būdu drąsus Žmogus yra aklas. Ir tėra drąsus, kadangi pavojaus nemato. O iš to paprastai išeina pražūtis arba palaimingiausiu būdu - niekai.

Ukrainos Vėliavos kilmė

XV a. pradžios Lvovo Žemės vėliava
Manoma, kad spalvinė Ukrainos Vėliavos gama savo ištakomis remiasi į senąją Leopolio (Lvovo) heraldiką. 

Štai lenkų istorikas Janas Dlugošas rašė, kad 1410 m. Žalgirio mūšyje Lietuvių ir lenkų pusėje besikovę Lvovo Žemės kariai savo Vėliavoje vaizdavo „auksinį į stačia uolą besiropščiantį liūtą žydrame fone“. 

XVI – XVII a. Zaporožės kazokai naudojo įvairių spalvų derinių Vėliavas, kuriuose dažniausiai vaizduotas lygiakraštis kryžius, kartais – pusmėnulis, žvaigždės ir pan. Būta geltonai žydrų vėliavėlių, bet ne ką daugiau nei baltai raudonų ar žydrai baltų. 

Kuršiškai rūkytas ungurys - Pasaulio gurmanų svajonė

Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas, – jį greičiausia į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose randame Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse knygose. 1514 m. inventorinėje knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio  buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo vartojami apetitui sužadinti, likerių ir trauktinių paskaninimui, bei konditerijos gaminių gardinimui. Kai kuriuose Lietuvos dvaruose archimagyrai [Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmų ir dvarų virtuvėse dirbdavo vien tik Vyrai, kuriuos, norint atskirti nuo prastuomenės valgio gamintojų, vadindavo magyrais arba archimagyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas)] ajeru dar gardindavo laukinius Vandens paukščius – gulbes, laukius ir Vandens višteles, šakniastiebių milteliais arba ajerų aliejumi aromatizuodavo kremus, pudingus, kitokius kepinius, dėdavo į kompotus.

Tarkuoto ajero būtinų būtiniausiai dėdavo į krienus, patiekiamus prie įdarytos žuvies – karpio, lydekos ar sterko, – štai kodėl garbūs užsienio Svečiai negalėdavo atsivalgyti šitaip paruoštos žuvies, spėdavo ir negalėdavo atspėti to nepakartojamai gardaus ir gaivaus skonio...

Ajeras Lietuvoje labai greitai prigijo prie Vandens telkinių ir dar sparčiau išplito. Jau XVI amž. pabaigoje – XVII amž. pradžioje iš vienuolynų, pilių ir dvarų ajero vartojimo patirtis ateina ir į miestiečių bei kaimiečių virtuvę. Pavyzdžiui, sodietės šeimininkės, norėdamos kepamai duonai suteikti aukštesnį, “poniškesnį”, šventiškesnį pobūdį kepdavo ją ant ajerų pado. Ajerais gardindavo rūkomas gėlavandenes žuvis bei įkepamą į pyragą ar ragaišį žuvies įdarą arba visą žuvį. Kitos šeimininkės įsigudrindavo  pasigaminti cukrintinius ar net subtilaus skonio uogienę iš vidinių, nepažaliavusių lapų.

Prūsų Kalba - archajiškiausia indoeuropiečių Kalba

Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei Prūsų Kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių Kalbos laurai. Dabar jie tenka Lietuvių Kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių Kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 puslapiai trečiajame katekizme yra lašas jūroje. Naujoji Prūsų Kalba – tai ne senosios gaivinimas, o kūrimas pagal analogiją su išlikusiomis formomis bei su Lietuvių ir Latvių Kalba“.
Rimčiausiais Prūsų Kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. Toporovo (http://prussk.narod.ru), Vytauto Juozapo Mažiulio, Michailo Jekimovo (dar žinomo kaip Mikkelis Klussis ir Letas Palmaitis; http://wirdeins.prusai.org/ , http://donelaitis.vdu.lt/prussian), Janio Endzelyno (1873-1961) darbus.
V. J. Mažiulis (1926-2009) išleido net kelias solidžias Knygas, skirtas Prūsų Kalbos tyrinėjimams: „Prūsų Kalbos paminklai“ (1966-1981), „Prūsų Kalbos etimologijos žodynas“ (1988-1997), „Prūsų Kalbos istorinę gramatiką“ (2004).

Priebalsių ir balsių, esmės ir formos, garso ir prasmės Darna Lietuvių senkalbėje


Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė? 

Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės yra grynas garsas. 

Balsės paskirtis visai kita – suteikti Gyvybę, esmę, pagaliau emociją Žodžio konstrukcijai, Žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogaišil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esminga, tai yra gaivina, teikia gyvastį. 

Vydūno atsakymai. Ar yra Dievas? Ir jeigu yra, tai kas jis yra ir kaip Žmonės patiria, kad jis yra?

Į tą klausimą atsakyti būtų lengva, kad Žmonės neduotų Dievo vardo kažin kokiems susvajotiems dalykams, paveikslui, kokiai šmėklai, kuri tik laukia, kad galėtų Žmogų nubausti dėl kokio netikusio Darbo; toliau - kokiam didžiam neregimam Žmogui, kurs daug prašomas ar meldžiamas išpido visus Žmogaus ūpus ir t.t. O tai todėl, kad Žmonės girdėję kalbant apie ką, kas būk Dievas esąs, o patys nieko nėra apie tokį patyrę. Nors gera, kad jie dar tiki, jog Dievas yra, ir šį bei tą numano apie jį. Tūli sako Dievo nesant. Bet tai yra dar didesnis paklydimas, negu kažin ką susvajota vadinti Dievu. Berods tame jie turi teisybę, kad jie sako, tokio Dievo, kaip kiti jį susisvajoja, nėra. Bet sakyti - nėra nieko aukštesnio už tai, ką pažįstame, yra didis pasididžiavimas ir nesižinojimas. Žmogus labai daug ką gali žinoti. Bet tai vis tebus lašelis tų jūrų, kurios galėtų būti žinomos. Yra toks įstatymas: Mes žinome, ką Mes patiriame, o Mes patiriame, ką patirti esame tinkami. Kitokiais pastodami, tai esti kitaip galėdami pajausti, numanyti, Mes ir kito ko ir daugiau patiriame. Sako Žodis: Dievas yra Dvasia (tikriau pagal graikų Žodį - dvasiškumas). Kas dvasiškumo patirti negali, tam jo nėra. Ir jis turės sakyti - nėra Dvasios, nors jis pats būtų kad ir kaži kokia silpnutė Dvasia. Tačiau labai dažnai Žmonės kalba apie didžią kokio Žmogaus Dvasią. O nieks jos nėra matęs. Ir nieks nežino, kaip ją patyrus. Sako kits Žodis: Dievas yra Meilė, bet kas Meilė yra, nieks negali pasakyti. Nėra ji nei matoma, nei girdima. Tačiau Žmonės tiki Meilę esant. Kadangi jie ją patiria. Berods ne visi. Ir todėl kiti vadina Meile, kas tėra geidulys, net gašlumas. Vienok todėl Meilė nepastoja nesančia. Ji yra. O tas apie ją kuo daugiau žino, kame ji apsireiškia.

Kitoks žvilgsnis į Iraną

Pirmiausia pažvelkime į šios šalies šiandieną. Lietuviams svarbu žinoti, kad iraniečiai tam tikra prasme yra mūsų giminaičiai, nes priklauso indoeuropiečiams. Senovinis Irano pavadinimas – Arijana, arijų šalis. Jie kalba farsi Kalba, priklausančia indoeuropiečių Kalbų grupei. Nereikia iraniečių (persų) painioti su arabais, kurių Kultūra ir pasaulėžiūra labai skiriasi, ir netgi jaučiama istorines ir kultūrines šaknis turinti priešprieša. Irane vyrauja musulmonai šiitai (jie sudaro 89 procentus šalies gyventojų, dar 6 procentai – musulmonai sunitai, likusieji kitų religijų – krikščionybės, zoroastrizmo, mandeizmo, judaizmo pasekėjai). Iranas yra vienintelė Pasaulio Valstybė, kurioje dominuoja šiitai, ir kur šiizmas yra valstybinė religija (nemažai šiitų yra Azerbaidžane, Irake, Bahreine, Jemene, bet tik Irane šiitai sudaro absoliučią daugumą). Panašu, kad istorinė priešprieša bei įtampa tarp sunitų ir šiitų gali turėti ir etnines šaknis – su nedidelėmis išimtimis šiizmas yra „indoeuropietiškojo“ islamo, o sunizmas – „arabiškojo“ islamo suformuotos atšakos. Iranas yra stipri, stabili Valstybė su gerai išvystyta ekonomika. Šiuo metu Irane gyvena 75 milijonai gyventojų, sostinėje Teherane – apie 14 milijonų. Greta Irano yra ir kiti kraštai, kuriuose gyvena daug indoeuropiečių – Pakistanas, Afganistanas. Bet tai susiskaidžiusios, nestabilios ir ekonomiškai silpnos Valstybės. Iranas yra teokratinė Valstybė, kurioje tvarkomasi pagal religinius principus. Afganistane Talibano režimo įkurta teokratinė Valstybė buvo visai kitokio tipo. Aukščiausią valdžią Irane turi 12 narių – ajatolų taryba – Uma, kuriai vadovauja ajatola Ali Chamenėjus. Jis užima šį postą nuo 1989 metų, iki tol aštuonerius metus ėjo šalies prezidento Pareigas (beje pats Chamenėjus ne persų, o azerų kilmės). Bet Uma neturi esminės pasaulietinės valdžios – valdo, administruoja prezidentas, vyriausybė ir parlamentas. Uma tik tada įsikiša į Valstybės valdymo reikalus, jei pažeidžiami teologiniai – moraliniai principai.

Nikolajus Rerichas apie Mokytojo svarbą

Mokytojas yra tas Žmogus, kuris pastoviai stengiasi išugdyti žmogiškąsias savybes – orumą, savigarbą, padorumą; kas gi, jei ne Mokytojas, papasakos jaunajai kartai apie Grožį, Kūrybą ir didvyriškumą; kas mokys pažinti Pasaulį? Iš tiesų, iš Mokytojų Mes reikalaujame pačių tauriausių savybių; Mes reikalaujame aukščiausios žinių kokybės, nenutrūkstančios veiklos, pastovaus atsinaujinimo, ir tuo pačiu metu nesirūpiname, kad šie reikalavimai būtų pakankamai aprūpinti. Mokytojo vardas garbingas, bet ir jo našta sunki: reikia išlaikyti didžiulę įtampą ir Ramybę, pastoviai perteikti žinojimo džiaugsmą jaunimui, kuris žengia į Gyvenimą pilnas šviesių siekių ir aukštų idėjų.
Mokytojo sąvoka išlieka ilgam, net baigus Mokyklą. Kaip džiugu, jei visą Gyvenimą Mes galime išsaugoti Meilę ir Pagarbą mūsų pirmiesiems Mokytojams-vedliams. Jei suaugusieji, buvę vakarykščiai mokiniai, suprastų, kad jų mylimi Mokytojai nepelnytai kentė nepriteklių ir įvairius sunkumus, jų širdyse prabustų prisnūdę Meilės ir draugiškumo jausmai, kuriuos įtvirtino Mokykla. Norint, kad visuomenė įgautų teisingus Kultūros pagrindus, reikia rūpintis švietimo sistema kaip pačia švenčiausia ir tauriausia misija.
Jei ramiais ir sočiais valstybės gyvavimo metais pedagogų buities gerėjimas yra normalus procesas, tai materialinių ir dvasinių krizių metu švietimo darbuotojus reikia saugoti ir apsaugoti ypatingai. Švietimo pagrindų apsaugojimas turi būti vienu pirmųjų Kultūros Lygos uždavinių. Be dėmesio švietimui Kultūros Lygos veikla tampa yra kaip ir betikslė. Apsijungti galima vardan Žinių, Grožio ir nuoširdaus bendradarbiavimo. Todėl kiekvienas Kultūros Lygos darbuotojas savo veiklos rate privalo išskirtinį dėmesį sutelkti švietimui. Nesiteisinkime, kad švietimas vis tik egzistuoja ir Mokytojai kažkaip išgyvena – šito maža. Kiekvienoje pažangioje Valstybėje švietimas turi klestėti, o Mokytojai turi būti pilnai aprūpinti materialiai. Jei kiekvienas pagal savo galimybes parems švietimą, tai užtikrinu Jus, daug gero bus padaryta vardan tikro valstybingumo.