Lietuvių Tautos misija Pasaulyje

(...) Lietuva pasistengs būti Pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(...) Lietuva yra šalis, kurioje Žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos Sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. O tik labai norėčiau, kada teks Gyvenimą baigti, būt buvęs Tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Aš iš Lietuvių Tautos laukiu, kad ji vykintų Žmogaus ir Tautos Gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo.

Vydūnas

2 komentarai:

Tomas rašė...

Ką Lietuva pasauliui reiškia
Ypatingas yra Lietuvos likimas. Iškilusi iš praeities tamsos, ji kartą buvo garsiausia viešpatovė Europos rytuose. Tad susidėjusi su Lenkija, ji iš lengvo nyko, kol nepagavo jos Rusai ir laikė primynę sunkia savo koja. Ir kuo daugiau pakilo dabarties kultūra, tuo daugiau įsigalėjo materinė spėka ir žiaurumas ir tuo mažiau tereiškė Lietuva žmonijai. Mat, Lietuva nieko to neturi, kas branginama dabarties kultūroj. Neturi ji didžių turtų, nėra jai didžių galių. O toji kultūra kaip tik siekė tų dalykų. Todėl ir tegalėjo jos galas būti baisusis mūsų laikų karas. Jis yra tikriausias materialistiškos kultūros vaisius. O tą kultūrą stiprinti, reiškia žmoniją žudyti. Pirma, žinoma, nukenčia tie, kurie nieko nereiškia tokiai kultūrai. Bet ji dabar pati save suėda. Tai yra visai regima. Ir todėl tikra, kad žmonijai aušta naujas laikas. O tai dabar klausimas, ką Lietuva jam atneš. Jeigu nieko, tad Lietuva turi žūti. Kas neturi savyje vertybės, tas negali išlikti. Nėra jam buvimui pamato. O Lietuvoj buvo labai daug Europos kultūros „beždžioniavimo“. Tūli lietuviai manė Lietuvą aukštinsią parsikviesdami visus Europos kvailumus. Tikėjo tūli, jog mes „apsišviesią“ įsižiūrėdami į dvasines kitų tautų sąšlavas, būtent į jų taršingą neva dailiąją raštiją, į jų nuomonę, kad žmogaus palaima pareinanti iš materinių turtų, iš žmogaus „liuosybės“, tai reiškia pasileidimo, ir iš kitų dar būtų ir nebūtų dalykų. O jau tas žodis “liuosybė“ ir jos giminės pasako, kiek čia proto ir kiek čia mūsų dvasios. Palaimingu būdu Lietuva turi gana to, iš ko jai gyvai išlikti, ir turi to, ką galėtų teikti žmonijai. Lietuviams yra sveiki dar prigimties linkimai. Ir jie dar atjaučia gyvai žmoniškumą. Sveikasis nesukraipytas protas sako jiems, jog tautos ateitis tegali derėti iš to, kad žmoniškumas laikomas tikru žmogaus turtu. Ir kad tąjį didinti reikia, jeib žmonės palaimingi pastotų. Nesą savaime suprantama, kad gyvas daiktas tiktai tegali smagus jaustis, jeigu jo esybė tarpsta. O žmogaus esybė yra žmoniškumas. Jam augti nėra [kaip], kad patenkinami visokie geismai ir troškimai, kad kraunami turtai. Visa tai tik slopina jo atsilukštinimą. Bet lietuviai tai geriau išmano, negu kitų tautų žmonės. O tą išmanymą jie turi nešti į pasaulį gyvu savo paveikslu. Tad Lietuva bus naujosios kultūros židinys. Tuo ji pelnysis buvimą. Ir tiek ji turės svarbumo pasauliui.
Vydūnas
„Naujovė“, 1915 m., rugsėjis-spalis-lapkritis-gruodis, 31-32 psl.

Anonimiškas rašė...

Akivaizdu, kad amerikono koja Lietuvai ant kaklo mina skaudžiau negu kažkada rusų. Esybė, liuosybė... Žmogiškumas žinoma turtas ir dorybė,net pas mus, kur viskas perkama, parduodama arba kišama greitų kreditų pavidalu.