Vedos apie tikrąjį ir netikrąjį ego


Žmogaus egoizmas būna dvejopas: netikras ir tikrasis. Netikras ego -jėga, talpinanti savyje savanaudiškus Žmogaus norus. Tai reiškia, kad asmuo vertina save labiau nei kitus. Egoizmas slopina Žmogaus gyvybinę energiją, jausmus, protą ir įsiskverbia labai giliai, iki pat Sąmonės. Todėl suvokti savo egoistinius polinkius yra labai sunku. Tai gali padaryti tik išties nuolankus Žmogus. 
 
Yra dar tikrasis ego, kuris
reiškia nesitapatinimą su savo kūnu. Juk Mūsų tikrasis Aš - ne kas kita, kaip Dvasia - savarankiška, savaime švytinti Aukščiausiojo dalelė, lygi jam savo savybėmis, bet ne Galia. Pasak Protėvių, tikrasis ego reiškia gyventi dėl kitų, viską daryti be savininkiškumo motyvų, t.y. nenorėti nieko sau, o tarnauti Žmonėms ir Aukščiausiajam. Tai pavyksta tiems, kurie išvystė savo gerąsias charakterio savybes, kurios pajėgios nugalėti egoizmą visose Gyvenimo sferose.

Gunaras Kakaras apie Šeimos ir Mokyklos išskirtinę reikšmę

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi – visi Mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą Gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš Tėtės ar Mamos sekama pasaka, kur Tiesos, užuojautos, gailestingumo, Meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į Mokyklą, į gatvę, į Knygų Pasaulį, į margą, Gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę. 


Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina.[..] Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną  besikuriančią Šeimą turėtų pasiekti Šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypatingai akcentuotas Vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas.  Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą skirtą Šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką Šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės  erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, Mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

Atjauta - aukščiausia Meilės skvarma

Nors Meilės tema atspindėta daugybėje Kūrinių, niekas per visą istoriją dar nepateikė įtikinamo ir neginčijamo Meilės apibrėžimo, kuris išreikštų pačią jos esmę. Galbūt taip yra todėl, kad Meilė turi daugiau nei vieną aspektą ir egzistuoja skirtingos Meilės skvarmos.
 
Viena Meilės skarma yra Meilė tarp dviejų ar daugiau Žmonių, tarp Žmonių ir gyvūnų, tarp Žmonių ir augalų. Ji užsimezga kaip savitarpio santykiai tarp bet kokio skaičiaus būtybių. Tačiau tokia Meilė pati savaime egzistuoti negali. Kad tokia Meilė galėtų egzistuoti, turi būti bent du Žmonės ar kitos būtybės – jos tą Meilę viena kitai duos ir viena iš kitos priims. Tačiau tokia santykinė Meilė nėra vienintelė Meilės skvarma. Dar yra Meilė, kuri pati skleidžia spindulius ryto Saulėje. Ta Meilė smarkiai pranoksta Meilę tarp Žmonių, gyvūnų ir augalų, pranoksta Meilę, kurią Mes skiriame kokiems nors objektams. Koks šios Meilės bruožas ją daro didesnę už paprastą Meilę? Mes ją vadiname Dievo Meile, bet ji turi dar vieną vardą. Tas vardas – Atjauta. Atjauta yra daugiau nei paprasta Meilė. Deimantas spindi ne todėl, kad tikėtųsi už tai gauti atlygį – jis tiesiog amžinai skleidžia savo švytėjimą. Tas pasakytina ir apie aukštesniąją Meilės skvarmą, kuri yra žinoma kaip Atjauta. Tai besąlyginė Meilė, kuri niekada nesiliauja davusi. Atjauta vertinga pati savaime, jos vertė nepriklauso nuo to, ar yra kas nors, kas tą Atjautą patiria. Šiuo atžvilgiu Atjauta pranoksta paprastą Meilę. Meilė perauga į Atjautą tada, kai Žmogus skleidžią tą Meilę pačia savo egzistencija, pačiu buvimu. Tokia Meilė simbolizuoja būseną, artimą Dievui. Dievas pačia savo egzistencija teikia Meilę visoms būtybėms. Atjauta yra daugiau nei tarp Žmonių užsimezgusi Meilė, ji simbolizuoja aukščiausią tikslą, kurį Mes galime pasiekti. 

Sveikatos ir Tikybos sąryšis pagal Vydūną


Žmogus yra sveikas, kai jo asmenybėje palaikoma Darna ir jo esmė, kai jo Dvasia-Siela gali netrukdomai reikštis ir dalyvauti dieviškoje Kūryboje. Žmogui netvarkant savo Gyvenimo iš vidaus, asmenybės Darna sutrikdoma pažmoniškumo jėgų: reiškiasi liga, krinka asmens, Šeimos, Tautos ir visos Žmonijos gyvenimas. Patiriamos kančios žadina žmonišką esmę ir skatina žmoniškumo Galias. Bundanti Sąmonė numano savo kilmę ir į ją kreipiasi savo širdies Galia, Vydūno vadinama Tikėjimu. Visumos Priežasties išvydimas ir patyrimas vadinamas gyvąja Tikyba. Ji yra svarbiausia sąlyga šviesiam žmoniškumui reikštis ir tuo Žmogaus bei Žmonijos Gyvenimo Darnai kurti.

Johanas Volfgangas Gėtė apie elgesį su kitais Žmonėmis


Jeigu matote Žmones tokius, kokie jie yra, su visais jų trūkumais ir ydomis, niekada nepadarysite jų geresnių. Bet jeigu elgiatės su jais kaip su idealiais Žmonėmis, pakeliate juos į aukštumą, kurioje norite juos matyti.

Žemė – gyvas organizmas

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik Žmogaus psichologija. Kol kas Mes gyvąja Gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos skvarmas (formas), kurios savo savybėmis panašios į Žmonių ir gyvūnijos Pasaulius.
Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į Gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.
Ši problema ypatingai aktuali Žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne Gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją Gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Indoeuropiečiai ir jų prokalbė

Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. 

Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių 
protėviai. Atskiros ide. Kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės 
bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių Kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės priežastys. Anot A. Mejė, ryšys tarp visuomenės vystymosi 
tempų ir Kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai Žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra Kultūra, sava Valstybė, bendras ekonominis Gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) Kalba, raštas, Knygos...

Vydūno laiškai skautams. Žmogus ir laikas

Žmogaus ir Laiko Lenktynės
Dabartyje Žmones labai skubrūs. Laikas jiems nuostabiai greitai prašoksta. Tiek daug visa - ko reikia atlikti, o norėta visa – kuo ir pasigerėti. Visokie Darbai turi būti daromi kuo greitiausiai, visokie žygiai reikalauja didiausio skubumo, kad atsitinka visokios nelaimės. Pasinaudojama tam visokiomis priemonėmis. Jomis galima greitiau visa – ką pasidirbti, trumpu laiku savo tikslus. Reikiant kur – nors netgi labai toli nukilti, tam labai gerai padeda traukinys, o dar smagiau sauvežis, automobilis. Visa tai bet pralenkia kelionės su lėktuviu. Trumpu laiku galima net apskristi visą žemės rutulį. Visa to seniau nebuvo. Laikas buvo Žmonėms ramus ir kantrus. Ir nevargino Žmonių kaip šiandien. Dabar atrodo, kaip kad jis nuolatai rėktų: „Skubinkis! Aš tik greitesniu!“ O Žmogui paklausiant, jam ir erdvė lyg kitokia pasidaro. Nebėra ji tokia plati ir nenugalima. Net gi didelė toluma lyg susmunka. Savo greitumu laikas ją išdildo, Žmogų sviesdamas per jį. Apie visa tai pamąstius, sukyla klausimas, kas laikas, kas erdvė ištikrųjų. Šv. Augustinas manė, kad Dievas juodu pirmiau sukūręs, o tada tik Pasaulį. O garsusis mąstytojas I. Kant‘as skelbė, kad laikas, erdvė ir priežastybė esą Žmogaus Dvasios pažvalgos apstabai. Vadinas, Žmogus galįs ką – nors sužinoti ir išmanyti tiktai laiko, erdvės ir priežasties patyrimo apstabinimu.

Ekhartas Tolė (Eckhart Tolle) apie tylą ir Ramybę

Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.


Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, Dainos, Žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose Žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame Pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp Žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės Ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.

Tauta kaip dvasinė bendruomenė

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, Tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip Žmogus yra daugiau negu tik Gamtos padaras, taip ir Tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o Kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į Tautą.

Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į Tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos Kultūrą. Kultūra yra Tautos Siela. Gimsta Žmogus Tėvų Tautoje, bet į kurią Tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios Tautos Kultūrą jis įsisavina. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama Tėvų Tautai, bet, kartą įaugus į svetimą Tautą, nebebus dėl Tėvų Tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik Tėvų Tauta, nebe sava Tauta.

Žmogaus pašaukimas

Dažnai yra sakoma, kad Žmogus patenkąs į šį Gyvenimą, jeib Žmogumi taptų. Kaip tai pavyksta ir ką tai reiškia, retai teapmąstoma. O tik labai svarbu apie tai aiškumą įsigyti. Tik tada Žmogus galės tam dėti ir tinkamas pastangas. Todėl patiekiamos apie tai tūlos mintys. Yra daug Žmonių, kurie kalba apie Žmogų, kaip apie vienumą. Tam tikru atžvilgiu tai ir yra pargįsta. Bet žiūrint į pasirodančią žmogystą, reikia sakyti, kad Žmogus yra dauguma. Žinomas yra greičiausiai Žmogaus kūnas kaip koks gyvis su savo gyvumu ir Gyvenimu. Geriau negalvodami tūli Žmonės tiki, tai esąs Žmogus. O kiekvienas gali aiškiai numanyti, kad kūnas su visu savo gyvenimu yra tarsi už kokios uždangos. Jo buvimą Žmogus aiškiai tenumano, kad jis sužeidžiamas, kaip nors erzinamas ar smaginamas ir kada jo Gyvenimas trukdomas, jis kaip sakoma, serga.

Pasireiškia aiškiau dar ir kūno gyvumo  veržtys, ypačiai, kad randasi diegai naujam kūnui ir dar kita-kas. Kiekvienas Žmogus pats geriau numano savo nuotaikos gyvumą ir gyvenimą. Tarsi čia užteka jam apie jį Šviesa. Čia jis patiria visokius jausmus, palinkimus, užgaidas, aistras ir panašius akstinus, kaip pvz. smagumą,ir nesmagumą, liūdnumą ir džiaugsmą ir t.t. Dar aiškiau lyg pačioj savo Gyvenimo Šviesoje, Žmogus nusimano savo protavimo srityje. Sužiba jam čia visokios mintys, mezgasi, išduoda nuovokas, veržiasi į apsireiškimą ir pradingsta. Bet po kurio laiko vėl grįžta, kad ir kitokiomis apstabomis ir kitokia Šviesa.

Omramas Mikaelis Aivanovas apie Meilę

Meilė kaip vynas: ji jus apsvaigina, bet svaigulys, kurio ieškoma žemosiose sferose, tuo pat metu atneša fizinį bei moralinį nuopolį, kaip piktnaudžiaujant alkoholiu. Išmokti mylėti - tai visų didžiausia Pergalė, nes tikroji Meilė niekada negali jūsų sunaikinti, tik atvirkščiai. 

Konfucijus apie 9-is garbingam Vyrui būtinus dalykus

Garbingas Vyras rūpinasi 9 dalykais: kai žiūri – regėk; kai klausai – išgirsk; kad veide būtų geranoriškumas; išvaizdoje Pagarba; kalbose atsidavimas; Darbuose gerbimas; kai abejoji – klausk; supykęs pagalvok apie pasekmes; kai imi, atsimink skolą.

Išskirtinis Lietuvių Kalbos bruožas - Pasaulio apibūdinimas maloninėmis-mažybinėmis sąvokomis

Kalbėdami kasdienybėje savaja Lietuvių Kalba, net nepagalvojame, kad tebeišreiškiame senosios Baltų visuomenės poreikį maloniai apibūdinti aplinkinius daiktus, artimus Žmones pakviesti simpatiškais kreipiniais. Tai darome naudodamiesi mažybinėmis Mūsų Kalbos daiktavardžių formomis. Gatvėje staiga užkluptas praeivis net negali pasakyti Žodžio, neturinčio maloninės formos. Mes, tyrinėtojai, taip pat užtrunkame, kol pasakome vieną ar kitą tokį daiktavardį. Pvz.: Dangus, lubos ir t.t. 1999 metais išleistame Antano Klimo "Lietuvių Kalbos mažybinių (maloninių) daiktavardžių žodynėlis" atsispindi visas senosios Baltų visuomenės dvasinis šiltumas santykiuose su Pasauliu.
Paaiškėjo, kad Lietuvių Kalba yra deminutyvų (mažybinėmis priesagomis sukurtų Žodžių) "čempionė". Nei viena aplinkinė Tauta nepajėgi savomis skvarmomis (formomis) sukurti tokių šiltųjų aplinkos apibūdinimų kaip Baltai. Nors ir gali pasakyti, kad aplinkoje esantys daiktai maži, nedideli, beje, tik slavų Kalbos gali šiek tiek būti artimesnės su Lietuvių, tačiau tik artimesnės, o ne lygiavertės šiomis dvasingumo skvarmomis.

Taigi, natūraliai kyla mintis - kokios tai būta tos senosios Baltų visuomenės, jog jai būtinai reikėjo maloniai, o ne šiurkščiai, grubiai kalbėtis su aplinkoje esančiais Žmonėmis apie supantį Pasaulį. Tai parodo didelį mūsų Protėvių inteligentiškumą, jautrumą, gilią pajautą ir subtilųjį santykį su supančia aplinka.
Germanai, keltai, fino-ugrai seniai išmėtė iš savo Kalbų tas gražiasias formas, o Mes ne tik tebesaugojame, tačiau dar ir šiandien kurdami naujus Žodžius, technologines savokas sugalvojame terminus, kurie net neturi kitokių formų kaip tik mažybines: pieštukas, trumpikės, prisegtukas, vaikiškas žaisliukas vilkelis, segtukas ir t.t.

Tuo didžiuokimės ir Mes, palaikykime ir puoselėkime iš savo dvasinio Pasaulio vidaus skleisdami aplinkiniams tuos šiltuosius bendravimo su aplinka būdus!

Parengta pagal Init TV informaciją

Transprofesionalizmas - ateities kūrybinės visuomenės iškilimo garantas

Pridėti antraštę
Mūsų laikais, jaunų Žmonių patirtis ir Žinios, gautos aukštosiose mokyklose, labai greitai išsenka, ir būna sunku sužinoti būtinus dalykus ir šią dieną atitinkančias Žinias iš tradicinių informacijos šaltinių. Šiandien būti tiesiog profesionalu, t.y. Žmogumi, kuo giliausiai išmanančiu ir turinčiu Žinių savo srityje, jau visiškai nepakanka. Profesionalios veiklos požiūriu specializacija palaipsniui, bet nenumaldomai užleidžia vietą universalumui - transprofesionalizmui. 
Transprofesionalizmo susiformavimo prielaidos
Britų socialinis istorikas Haroldas Perkinas sukūrė "profesinės revoliucijos" teoriją. Pasak šios teorijos, tokia revoliucija tampa globalaus masto profesionalios visuomenės formavimo pagrindu. Naujųjų laikų istorijoje Perkinas išskiria tris profesines revoliucijas. Pirmosios metu atsiranda laisvosios profesijos, atsiradusios privačios nuosavybės, atviros paslaugų ir prekių rinkos, profesionalių bendruomenių ir asmeninio potencialo kaip socialinio kapitalo vystymo pagrindu. Tokios socialinės modernizacijos rezultate kyla pirmosios buržuazinės revoliucijos. 

Dievo Žodis Žmogui


Gamtą su visais jos turtais aš sukūriau tam, kad jūs visi ja naudotumės, kad per ją prisilietumėte prie tikro, protu dar nesutepto ir neiškreipto Grožio. Tam, kuris ima pažinti ir priimti Gamtos Grožį, atsiveria naujas Pasaulis. Iš tiesų, tai nėra naujas Pasaulis. Tai tik kita jo matymo briauna. Jūsų fizinės akys apkabina Gamtos Grožį, o širdys įgeria jį į save. Grožį įgerti sugebanti širdis, padeda atsimerkti Sielos akims. Sielai pradėjus atsimerkti, kinta viskas. Žmogus ima matyti spalvas, kurių anksčiau nematė, užuosti tokius subtilius kvapus, apie kuriuos anksčiau tik pasvajoti galėjo. Jis ima girdėti gėlės skleidimąsi, skruzdės žingsnių šnaresį, Medžio syvų tekėjimą kamienu. Juslių paaštrėjimas gimdo visiškai naują Pasaulio supratimą, o taip pat ir savęs suvokimą to Pasaulio kontekste. Po to jis ima išmokti valdyti jusles. O tada jis ima suprasti kitų karalysčių Kalbą: supranta gyvūnus ir jų rūpesčius, girdi Medžius, išgirsta Akmenis. Aš visada norėjau, kad Žmogus draugautų ir bendradarbiautų su kitomis karalystėmis ir jų atstovais. Taip, išgirsdamas kitas karalystes, jis ima girdėti ir mane. Taip atsiveria naujas suvokimas, kuriame yra ir tikrasis Žinojimas, ir tikrasis Pažinimas. Toks Žmogus girdi Save, todėl jis gali ir kitiems padėti tai išgirsti. Kuo daugiau bus tokių Žmonių, tuo greičiau Žemėje įsigalės Taika ir Ramybė, tuo daugiau joje gyvenančiųjų ras savo tikrąjį Pašaukimą, nes jis ateina tik būnant Taikoje su savimi ir Pasauliu.

Slavų rodnoverai apie Darnos būvį Taikos ir kovos metu

Darna - tai būsena, į kurią lengviausia įeiti Žmogui, įgavusiam patirties, kuris išgyveno sėkmę Gyvenime ir išmoko valdyti savo aistras. Bet Darna - tai ne tik Ramybė. Darna galima ir įvairiuose aistros pasireiškimuose ir kovoje. Darna yra tuomet, kai visi veiksmai atliekami, būnant ypatingoje Dvasios būsenoje. Darna - Žmogaus ir Gamtos pusiausvyra, kurią Žmogus jaučia gyvendamas ir veikdamas. Ir kiekvienas jo veiksmas jo paties pilnai suvokiamas ne tik asmeniškai, bet ir kai veiksmai atliekami tarsi kartu su visu Pasauliu. Kai jaučiama Pasaulio reakcija į jo veiksmus. Jaučiama ir viso Pasaulio Valia, kviečianti Žmogų pasielgti vienaip ar kitaip bei elgtis visuomet su saiko jausmu. Toje Valioje slypi tiek Protėvių, tiek Žemės, tiek Dievų Valia.

Viso Pasaulio dėmesys, visų pirma, jaučiamas kaip palaikymas, kuris lyg šildo iš vidaus, suteikia jėgų ir ypatingai jaučiamas tuomet, jei Žmogus ryžosi kažkokiam reikalui vienas ar maža grupele. Antra, jis išgyvenamas ir kaip įgimtas saiko jausmas (kuomet peržengiant saiko ribą, vidinis komforto ir teisingumo jausmas pradeda virsti į nerimą). Šio saiko jausmo atstatymas suteikia pasitenkinimą. Darnos būvyje padidėja Žmogaus jėgos ir galimybės. Būnant Darnoje atsiranda ypatingas Pasaulio matymas, kuomet Žmogus tiesiog žiūri į jį ir visas jį išjaučia, pažįsta jį.

Sąvoka Darna sudaro žymią prigimtinės tikybos dalį. Prigimtinės tikybos esmė - ne tik Doros Įstatymo priminimas, bet ir nuolatinis dvasingumo, kviečiančio į kovą už Žmoniją ir Gamtą, Kūrimas. Jos prasmė dar ir ta, kad Žmonės būtų laimingi - įvaldytų Darnos būvį, kuriame galėtų laimingai tęstis jų Gyvenimas, net jeigu jie silpni ir negalingi. Darnos būvio įvaldymo kelią galima įvardinti pagoniškąja askeze.

Aleksandras Žarskus apie Kultūros, religijos ar civilizacijos pirminį pamatą

Kodėl Lietuvių valstiečių Vaikai iš karto nuo žagrės tapdavo inteligentais, šviesuoliais, eruditais, tuo tarpu kai Prancūzijoje tokį lygį pasiekdavo tik per tris kartas? Vėlgi atsakymas tas pats – dėka sudrausmintos ir perkeistos gyvybinės energijos. Tai ką jau pamiršome, pa­ste­bė­jo ki­ta­tau­čiai. Pamoks­li­nin­kas iš Ber­ly­no D. Je­ni­šas (1799 m.) K. G. Mil­kaus žo­dy­no pra­tar­mė­je ra­šė, kad Lie­tu­vių Mo­te­rys ir mer­gi­nos nuo se­no itin gi­ria­mos už skais­ty­bę, ir joms da­ro Gar­bę, kad jų Kalbo­je nė­ra Žodžio, reiš­kian­čio ne­iš­ti­ki­my­bę. To­dėl šeš­tas Die­vo įsa­ky­mas, ku­rį Mes šian­dien ver­čia­me Ne­pa­leis­tu­vauk, kaip pa­ste­bi D. Je­ni­šas, ga­li bū­ti iš­vers­tas tik ap­ra­šy­mu. Pvz., M. Maž­vy­do ka­te­kiz­me (1547 m.) 6-is Die­vo įsa­ky­mas iš­vers­tas Ne­iš­ža­ki sve­ti­mos Mo­ters; M. Pet­ke­vi­čiaus ka­te­kiz­me (1598 m.) – Su sve­ti­ma ne­gy­ven­si.

Nors tai gana akivaizdūs dalykai, tačiau jie ignoruojami. Dažniausiai viską lemia įsitikinimai ir ideologija. [..] 

[..] Išvada labai paprasta – norint ką nors pasiekti, reikia save apriboti, suvaržyti, pasiaukoti. Gyvenimas nuolatos ją patvirtina. Ji tinka ir atskiram asmeniui, ir visuomenei. Kiekviena Kultūra, religija ar civilizacija prasideda nuo draudimų. Religijų, kuriose gausu draudimų, paskirtis – būti nukreiptoms į Žmonijos išsaugojimą ir vystymąsi. Ir atvirkščiai: kai draudimai naikinami – prasideda išsigimimas ir neišvengiama griūtis.

Parengta pagal http://alkas.lt/2012/06/25/a-zarskus-civilizacija-seksas-ir-islikimas/

Oskaras Milašius apie Lietuvos Dvasią

Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus Dvasia. Jau šiandien reiktų kalbėti apie Mahatmą Gandį, Vydūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmogiškumo Dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš iš savo kilnių, skaisčių, tvirtų kunigų, Mokytojų. Kitų Tikėjimų Žmonėms sektinas Vydūnas, Mahatma Gandis. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta. Sektinas Rericho Taikos paktas. … Matau prieš save Lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos.

Ajerai Kuršių maisto gaminimo tradicijose

Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose užsimenama Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse Knygose. 1514 m. inventorinėje Knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo vartojami apetitui sužadinti, likerių ir trauktinių paskaninimui, bei konditerijos gaminių gardinimui. Kai kuriuose Lietuvos dvaruose archimagyrai [Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmų ir dvarų virtuvėse dirbdavo vien tik Vyrai, kuriuos, norint atskirti nuo prastuomenės valgio gamintojų, vadindavo magyrais arba archimagyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas)] ajeru dar gardindavo laukinius Vandens paukščius – gulbes, laukius ir Vandens višteles, šakniastiebių milteliais arba ajerų aliejumi aromatizuodavo kremus, pudingus, kitokius kepinius, dėdavo į kompotus. Tarkuoto ajero būtinų būtiniausiai dėdavo į krienus, patiekiamus prie įdarytos žuvies – karpio, lydekos ar sterko, – štai kodėl garbūs užsienio svečiai negalėdavo atsivalgyti šitaip paruoštos žuvies, spėdavo ir negalėdavo atspėti to nepakartojamai gardaus ir gaivaus skonio...

Bendruomeniškumo svarba tautinei Kultūrai

Tauta reiškia istoriškai susiformavusią, natūralią Žmonių bendruomeninio sugyvenimo, Kultūros kūrimo ir jos „vartojimo“ formą, tiksliau – autentiškumu išsiskiriančią tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine Kultūra pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti dar ir kaip Žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias, vidines Žmogaus Galias ir savybes. 

Bendruomeniškumas Mums svarbus kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui, fragmentacijai ir susvetimėjimui – reiškiniams, kurie savaime plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas nebesutaria su kaimynu, kad Tėvas nebesusikalba su Vaiku, Žmona – su Vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...

Justinas Marcinkevičius apie Pareigą

Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „Gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas Žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta Pareiga.

Indigo Vaiko mintys apie Meilę


*Meilė svarbi tuo, kad ji moka sujungti svetimus vienas kitam Žmones. Iš tikrųjų, Žmonės ne svetimi, bet kada jie gimsta, užmiršta apie tai.

*Galima prisiliesti prie Meilės ir suvokti, kad tu ne vienas. Prie jos nereikia liestis nuolatos. Tuomet Žmogus nustoja daryti kažką pats.

*Žmonėms Meilė - jausmas. Man tai kažkas panašaus į bangą. Tai energija, veikianti jūsų Gyvenimą. Ją galima pavadinti Įstatymu, todėl, kad po vieną Žmonės labai silpni. Bet Meilė - ne būtybė. Ji tik padeda susijungti, toliau reikia veikti patiems.

*Yra Tai, kas daugiau už Meilę. Kartais prie šito Tai prisiliečiama, kada išeinama iš šio Pasaulio. Jeigu jūs šitai vieną kartą pajutote, jūs niekuomet negyvensite ramiai. Tai ne dėl Žmonių.

*Tie,kurie nemoka bendrauti ir galvoja, kad jie vieni, gali kreiptis į Meilę, kuri padės jiems pradėti kalbėtis. Tai nėra paprasta tiems, kurie dažnai būdavo vieni. Tam ir sukurta Meilė. Kol ji yra, Žmonės nepasiklys.

Gintaras Beresnevičius apie dievoiešką

Jeigu ieškai galingesnio - visada susiduri su valdžia, Valstybe, politika... Bet tai tik kelio pradžia. Toliau einama Dievo link. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. Netgi jeigu Žmogus pats to neprisipažįsta arba nesupranta. Dievu jis gali pasiversti daugelį dalykų. Ir galbūt čia metaforiškai kartais noriu parodyti, kad Dievas yra konstruojamas visai ne iš tų elementų, kuriuos turėtume Dievo įvaizdyje įžiūrėti. Ir man pasidarė labai įdomu, kokį rezultatą, kokį Dievą suranda tas, kuris iš principo eina į šalį. Aš nesakau, kad jie susiduria su velniais. Ten yra kitokių Dievų Pasaulis, bet Dievų. Jie galbūt yra civilizacinis ir religinis akligatvis, bet ne tiems patiems Dievams. Dar vienas dalykas, kurį norėjau pasakyti, kad Dievo paieškos, ar jos tikros, ar netikros, bet jos neišvengia absurdų, paradoksų, netikėtumų. Gali būti ieškoma juokiantis, ironizuojant, tyčiojantis ir visiškai rimtu veidu, atsidavus. O rezultatas gali būti tas pats – netikėta.

Parengta pagal http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/151-beresnevicius-gintaras

Medžių mitologizavimas tradicinėje Lietuvių Kultūroje



Viena svarbiausių liaudiškų Tikėjimų ir papročių funkcijų – ugdyti ekologinės elgsenos nuostatas. Žemdirbiškoje Baltų Bendruomenėje vyravusi ciklinė laiko samprata sudarė prielaidas susiformuoti tausojantiems Žmogaus veiksmams gamtinės aplinkos atžvilgiu. Neveltui priežodis sako:„Kiekvienas Vyras turi pasodinti Medį, išauginti Sūnų, pastatyti namą. “Liaudiškoji patirtis gali būti įdomi, naudinga ir šiandien – kaip subtilus metodas įtvirtinant darnius Žmogaus ir Gamtos santykius, suteikiant jiems Doros ir moralės normų pavidalą. Tai išsakyta tautosakos Kūriniais ir tautodailės įvaizdžiais, o visos kalendorinės Šventės yra kuo glaudžiausiai susijusios su fenologiniais reiškiniais. Mitologiniai personažai, senojo Tikėjimo Dievai ir dievybės – tai Gamtos Galios, išreikštos personifikuotai. Į Dievus prosenovės Žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai šventos giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai Medžiai, dideli Akmenys, šaltiniai ir verdenės, kalneliai ir ežero salos.

Stasys Šalkauskis apie Mūsų Kultūros ir ateities pamatą

Pasakysiu ir apie tikriausią Mūsų būsimojo Darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais Žodžiais – tautinis protinimas. Tautinėje Mūsų Kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai… rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro Mūsų prisikėlimo pradžios. Jei išlikome kiek gyvi per paskutinius amžius, tik vien todėl, kad turėjome savo rūtų darželį. Ir ateityje ne Žemės platumu, ne tvirtovių stiprumu ir ne turtų gausumu gyvi būsime. Mes būsime gyvi, turtingi ir tvirti, kol turėsime savo rūtų darželį, nes čia tikras Gyvybės šaltinis — Doros brangumynas. Jis Mums apsako, jog tik Doros skaistybėje esama Laisvės, jog Grožyje tikras Žmogaus džiaugsmas ir jog Dora ir dailė – tai viena. Juk ir Mūsų atgimimui auštant
Iš rūtų darželio
Saulelė užtekėjo,
O iš vainikėlio
Spindulėliai ėjo.

Taigi pritaikyti visą Mūsų auklėjimą prie šito aukšto idealo, pasodinti visur, kur galima, rūtų darželį ir ugdyti jame geriausias tautines gėles – štai tinkamas naujiems Mūsų pedagogams uždavinys. Nuo jo vykdymo pareina visa Mūsų ateitis: jei jo nepajėgsime įvykdyti, neišvysime tikro nepriklausomos Lietuvos prisikėlimo…

Ištrauka iš Stasio Šalkauskio laiško kunigui J. Tumui- Vaižgantui

Sufijų Išmintis apie Dievą, Meilę, Darną ir Vienybę

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei Kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus Žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma Žmogaus širdyje.

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai: