Georgijus Gurdžijevas apie Gajos idėją

Prisiminkite tik vieną dalyką. Vienintelė galima nuolatinė Gėrio ir blogio Žmogui idėja susijusi su Gajos (evoliucijos) idėja – ne mechaninės Gajos, suprantama, o su Žmogaus sąmoningo vystymosi savo paties pastangomis idėja, su jo būties pasikeitimo, Vienio jame sukūrimo, formavimosi jame nekintančiojo „Aš“, idėja. (…) Jeigu Žmogus supranta, kad jis miega, jeigu jis nori atsibusti, tuomet visa, kas padeda jam atsibusti, bus Gėriu, o visa, kas kliudo jam tame ir ilgina jo miegą, bus blogiu. Tiksliai taip jis supras Gėrį ir blogį kitiems. Tai, kas padeda jiems atsibusti, – Gėris, tai, kas trukdo tam, – blogis. Tačiau taip yra tiktai tiems, kurie nori atsibusti, tai yra tiems, kurie supranta, kad jie miega. Gi tie, kurie nesupranta, kad jie miega, tie, kas neturi noro prabusti, neturi Gėrio ir blogio supratimo.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis apie kilnųjį Gyvenimą

Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tartum simfonija, kurią orkestras groja man. Bet kažkas trukdo jos klausytis. Nesugaunu aš galbūt labai gražios melodijos ir ji pražus neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama – nes ji yra Gyvenimas.

Nejau Gyvenimas yra dvilypis – tik Žodžiuose kilnus: Mes viena kalbame, o kita darome… Kodėl negalime gyventi vien kilnųjį Gyvenimą? Aš noriu jį gyventi, bet nemoku. Daryti gera noriu, o nežinau, kas Gėris. Jaučiu, kad klystu, tačiau esu per silpnas. Nejau Gyvenimas yra tiktai alga, Namai ir sotus valgis, tik rūbai gražūs, nuobodūs pažįstami ir jų banalūs plepalai? Nejaugi visa tai yra Gyvenimas…

Dienos ilgos kaip metai. Ateitis čionai pavirsta praeitim, pilna kvailybių pjuvenų. Kaip visa tai juokinga ir bjauru. Ir liūdna…

Iš M.K.Čiurlionio laiškų Sofijai

Mažoji Lietuva - lietuviškos raštijos lopšys

Mažoji Lietuva  – tai unikalus etnografinis regionas, išsiskiriantis savita krašto gyventojų – lietuvininkų – Kultūra, išraiškinga architektūra ir dar išlikusiais, bet sparčiai nykstančiais Papročiais. 

Vakariniai Lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki Geldapės ir nuo čia linija iki Šventapilio Aistmarių pakrantėje. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Nuo seno šiose Žemėse gyveno Baltų (Lietuvių, Skalvių, Nadruvių, Sembų, Kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas.

Dainius Razauskas apie Laisvę, Sąmonę ir Dievą

Tautos Laisvė ir jos Valstybės nepriklausomybė priklauso nuo ją sudarančių asmenų Laisvės. Šito niekaip neįmanoma išvengti. Kad ir į kokį tuntą susimestų vergai, tai tebus vergų tuntas, kol vergais bus jie patys.
Asmuo tėra laisvas tiek, kiek laisvas Žmogus jame viršija vergą. Juolab bendruomenę paprastai sudaro ne vien vergai ir ne vien laisvi Žmonės, o dalis vienų, dalis kitų. Užtat bendruomenės Laisvę lemia santykis tarp tų dviejų dalių: viršijus vergams, vergiška darysis ir visa bendruomenė, o pagausėjus laisvų Žmonių, bendruomenė šiaip ne taip gal jau ir sugebės būti nepriklausoma, ir kuo vergų dalis liks mažesnė, tuo labiau. Šiaip ar taip, bendruomenės būklė vis tiek tiesiogiai priklauso nuo ją sudarančių asmenų būklės. Todėl bendruomenei, kuri panoro būti nepriklausoma, žūtbūt reikia rūpintis savo narių Laisve. Tai pamatinis, pirmaeilis ir lemiamas tokios bendruomenės uždavinys.
Asmens Laisvė yra jo galimybė pasirinkti, galimybė tam tikroje pasirinkimo padėtyje jam pačiam nuspręsti savo elgesį – vaizdžiai tariant, galimybė kryžkelėje pasukti vienu ar kitu keliu. Šią galimybę savo ruožtu sudaro du dėmenys –­ išorinis ir vidinis. Iš išorės Žmogaus Laisvę riboja aplinkybės, tiek fizinės, gamtinės, tiek socialinės, visuomeninės, iš vidaus – jo paties sugebėjimai.

Rabindranatas Tagorė apie Meilę, Laisvę ir upanišadų mokymo svarbą

Kai Mūsų Siela nušvinta Meilės Šviesa, tuomet jai nebereikia būtinai atsiriboti nuo kitų, juos neigti, ir Mūsų ryšio su Žmonėmis pagrindu tampa nebe konkurencija, nebe konfliktas, bet simpatija ir bendradarbiavimas. Esu tikras, kad kaip tik į tai Mus veda upanišadų mokymas, ir dabar šis mokymas ypač reikalingas tiems, kas giriasi savo Tautoms atnešę Laisvę, o patys tą Laisvę pavertė akliausia Dvasios tamsybe, kurioje godumui ir neapykantai nebėra ribų.

Vedos apie Tiesos ir nemirtingumo sąryšį

Nuo jaunystės reikia laikytis įstatymo, Gyvenimas iš tiesų nepastovus!
Kuris įvykdė savo Pareigą - bus čia pagarbintas ir išeidamas - laimingas.
Kuris neteikia gyviems sutvėrimams žalos nei mintimi, nei Žodžiu, nei veikimu,
Tas nesusiriša gyvųjų labui įvykdytais Darbais.  
Todėl teisingumo įžado besilaikantis, atsidavusiai ištikimas Tiesai,
Esantis Tiesoje ją perduodant, visuomet savitvardus - Tiesa jis mirtį nugali.
Mirti tenka nuo paklydimų, nemirtingumas pasiekiamas Tiesa.

"Aš  - tas" nekenkiantis, siekiantis Tiesos, pašalinęs pyktį, gašlumą,
Lygiai ramus nelaimėje-Laimėje, kantrus; Aš ištremiu mirtį kaip nemirtingas.

Tas, kurio kalba ir protas visuomet pilnai panirę į kontempliaciją,
O taip pat kuris pasižymi didvyriškumu, atsiskyrimu nuo minios, Tiesa, tas pasiekia tai, kas yra už pažinimo ribų.

Vydūno atsakymai. Ar geriau daugiau Vaikų gaminus, ar mažiau?

Kaip kokiems Žmonėms vienas bus geriau, kitas kitiems. Sako tie, kurie žinojimo turi, kad sveikas Žmogus ir sveika Žmona gali gaminti lig 6 Vaikų. Skaistus, blaivas Gyvenimas tam reikalingas, kad būtų tokiuose Namuose daug džiaugsmo, palaimos. Maža Vaikų turėti nebus daugiau smagumo, kad Tėvai bus dori, išmintingi. Vaikui beveik tikra nepalaima, jeigu jis vienas teauga. Labai retai jis teauklėjamas tuomet išmintingai. Keli Vaikai auklėja vienas kitą, o kas svarbiau - jie auklėja ir Tėvus.

Dievirpos (muzikos) reikšmė

M.K.Čiurlionio "Miško muzika"
Pitagoras teigė, kad dievirpa (muzika) yra visko, kas sukurta Žemėje pagrindas, visko kvintesencija, kad ja persmelktos visos buvimo formos. Jis tvirtino, kad įvairūs Dangaus kūnai, sukdamiesi apie savo ašį, skleidžia neįtikėtino stiprumo garsus ir, drauge persipindami visi šie Visatos garsai, pagimdo darnų sąskambį - dievirpą. Pitagoro mokyme ši dievirpa vadinama Musica mundana, kas išvertus į Lietuvių Kalbą reiškia pasaulinė dievirpa. Jamvliko liudijimu, filosofas „smeigė ausis į ore tvyrančias Pasaulio simfonijas" ir klausėsi universaliosios sferų dievirpos, kurią vėliau, dievirpinio instrumento ir balso pagalba mėgino atkurti. Visatos struktūrą Pitagoras tapatino su tobulu dievirpiniu instrumentu, nes viskas, kas vyksta Visatoje - planetų judėjimas, metų laikų pasikeitimas - visa tai, jo manymu, paklūsta tam tikriems darnių atitinkamybių (proporcijų) dėsniams, kurie ir sukuria vieningą, visa apimančią Pasaulio Darną. Yra žinoma, kad Žmogaus kūnas taip pat buvo tapatinamas su dievirpiniu instrumentu; Žmogui tik buvo būtina siekti savo vidinės Darnos, apsijungiant su pasauline Darna. Dievirpa šioje situacijoje tapo tarpininku tarp Žmogaus ir Pasaulio, nes ji, simboline prasme, atkurdavo aukščiausios tvarkos Darną (universaliuosius dėsnius). Ir Žmogus, priimdamas dievirpos garsus, galėjo sąmoningai arba nesąmoningai pasiekti tų dėsnių, kurie sujungia į bendrą visumą visa, kas sukurta šioje Žemėje.

Apie Dvasios dėsnius

Visata, tame tarpe mūsų planeta, veikia pagal Visatos dėsnius. Gamtos dėsniai palaiko augmenijos, paukščių, vabalų bei kitų Žemės gyvūnų būties tvarką. O žmogui skirti Dvasios dėsniai. Šiuolaikinis mokslas nagrinėja kai kuriuos Visatos bei Gamtos dėsnius, bandydamas juos pritaikyti Žmogui. Apie Dvasios dėsnius „tradiciniai“ mokslininkai net neužsimena.[..] 

[..]Dvasios dėsniai nusako Žmogaus paskirtį. Nežinodamas šių dėsnių, Žmogus nežino nei savo paskirties, nei buvimo esmės ir nesuvokdamas Gamtos dėsnių bei kišdamasis į natūralius virsmus, naikina dievišką tvarką, sukelia „Gamtos“ katastrofas, veda link susinaikinimo.[..]

Plačiau apie kai kuriuos Dvasios dėsnius:
1. Laisvos Valios dėsnis.
Tai Dievo Meilės išraiška. Šis dėsnis yra Meilės dėsnis. Dievas suteikė savo Vaikams visišką pasirinkimo Laisvę, nevaržydamas jos, nesikišdamas į savo Vaikų sprendimus. Per laisvos Valios dėsnį tampame Kūrėjais, tuo esame dieviški. Pagal sąmoningumo lygį ir tyrumą galime kurti pragarą ar rojų. Kurdami pragarą kenčiame ne tik patys, kančioms pasmerkiame savo planetą ir visus jos gyventojus. Žmogus gali atsižadėti laisvos Valios, perteikdamas atsakomybę kitam Žmogui ar priklausydamas iliuziniam Pasauliui.

Jotvingiai - Baltų iranėnai

Jotvingiai, jų likimas yra, be abejo, vienas tragiškiausių Baltų genčių istorijoje. Lietuviai Jotvingių atsparos dėka sukūrė Valstybę, Prūsai paliko istorijoje bent savo vardą, o Prūsų Kalbos likučiai buvo užrašyti keliuose žodynėliuose, dėl ko tapo įmanoma netgi atkurti „nawaprūsiskan“, naująją Prūsų Kalbą. Tuo tarpu iš Jotvingių, kadaise garsios, gausios ir didingos genties, buvo likę nedaug vietovardžių ir Vandenų vardų. Sakome „buvo“, nes įvyko kai kurie poslinkiai, patvirtinantys teiginį ar viltį, kad negalima, neįmanoma, jog niekuo nenusikaltusi Tauta, „Dievo mintis“, pražūtų be pėdsakų.

Jotvingiai dažnai yra dėl savo mentalinių savybių – aržumo, karingumo, gerokai gąsdinusio gretimai įsikūrusias kolonistų slavų Tautas, pamėgimo klajoti, o ypač dėl heroinio santykio su mirtimi yra vadinami Baltų iranėnais. Yra žinoma, kad kažkada, dar prieš slavų radimąsi Baltai turėjo tiesioginį kontaktą su iranėnais-skitais (kaip pavyzdys pateikiamas dabartinis Dniepro-Seimo baseino upės Lisica, tekėjusios Girios-stepės riba, pavadinimas, kuris senovėje turėjo identiškus – iranėnišką ir baltišką variantus). Tačiau pačiame žodynėlyje iranėniškų pėdsakų dar reikia paieškoti; kad jų esama, rodytų ir toks pavyzdys – jotvingiškai Žmogus yra mard (Dzūkijoj dažnai sutinkama pavardė Mardosa, yra ir Mardasavo kaimas). Avestoje, iranėnų šventraštyje, Žmogus yra vadinamas gaya-martan. Šį pavadinimą galima traktuoti kaip mirtinga Gaja, Gyvybė ar panašiai; tuo tarpu Jotvingiams Žmogus yra tiesiog „mirsiantysis; tas, kuris mirs“ – ar ne šituo galima paaiškinti Jotvingių bebaimiškumą, mirties nepaisymą, kurį pabrėžia kronikininkai, pasakodami, kaip Jotvingiai stodavę į beatodairišką kovą su dešimt kartų gausesniu priešu. Mirties, marõs tema tema yra svarbi dominantė jotvingiškoje mentoje – jai galima priskirti ir miego, kaip mirties pakaitalo ar sinonimo sampratą; pvz., slaubd – miegoti. Z. Zinkevičius riša su šliaupti. Tuo tarpu LKŽ turime slopti- silpti, glebti, alpti (plg. gotų slepan – miegoti). Aržiai, energiją manifestuojančiai, bet tuo pačiu ir egzistenciškai susigyvenusiai su mirties artybe „samurajiškai“ Jotvingio prigimčiai (žr. jau cituotą jotvingių vado Skomanto charakteristiką – „aršus kaip žvėris“ [борзъ же бѣ, яко и звѣрь]), miegas yra beveik tolygus mirčiai.

Šeimos samprata Lietuvių Kultūroje

Šeima - svarbiausia gyvoji Giminės ir Tautos ląstelė. Mūsų prigimtinė Kultūra, Mūsų Kalba, Mūsų Papročiai ir pati Tauta sunkiausiais laikais išliko tik Šeimos dėka. Motina, Tėvas, Brolis, Sesuo ir kiti Šeimos nariai - tai esminiai Žmogaus apibūdinimai ir net Šeimos pareigybės. Visa Lietuvių tautosaka, liaudies Dainos sukurtos Šeimos ir Giminės rate. Net Danguje Saulė - Močiutė, Mėnuo - Tėvelis, žvaigždės - Sesutės. Tai taip pat mūsų Šeima.

Saulės energijos panaudojimas Lietuvoje

Praktiškai visas kuras Žemėje (nafta, Akmens anglis, biomasė) bei kitos energijos rūšys (vėjo energija, seklioji geoterminė energija) atsirado ar pasireiškia dėl Saulės poveikio Žemei. Tiesioginę Saulės energiją Žmonija pradėjo naudoti dar tada, kai gyveno olose. Tai buvo pirmieji Saulės energiją naudojantys objektai – pastatai. Nuo seniausių laikų įvairioms reikmėms yra naudojama Saulės šiluma, o nuo praeito šimtmečio vidurio – ir Saulės fotoelektra. Dabar Saulės energija naudojama labai plačiai: kalkuliatoriuose, palydovuose, kosminėse stotyse, naujo tipo automobiliuose, dviračiuose, elektros energiją gaminančiose jėgainėse, pastatuose. Vienas didžiausių Saulės energijos naudojimo privalumų – jos yra visur, taigi, įrengimai gali būti mobilūs, jie neturi būti „pririšti“ laidais prie kokio nors stacionaraus objekto. Fotoelementus, ketindami pasikrauti mobiliuosius telefonus ar kitoms reikmėms, įsigyja netgi alpinistai. Visi minėti mobilūs elektros įrenginiai yra pagaminti iš fotoelementų. Saulės šiluma dažniausiai naudojama pastatuose, o šilumą gaminantys įrengimai dažnai yra stacionarūs, t.y. pritvirtinti prie pastato. Atskiras Saulės energijos naudojimo atvejis yra elektros energijos gamyba, naudojant veidrodžių sistemas, koncentruojančias Saulės spindulius siekiant pagaminti garą, kuris po to suka garo turbinas. Toks metodas kol kas efektyvus tik saulėtose šalyse, pavyzdžiui Ispanijoje. Saulės energijos naudojimo apimtys yra susiję su energijos poreikiais. Daugiausiai energijos sunaudojama pastatuose, jų apšildymui, apšvietimui ir statybai, taigi toliau Saulės energijos naudojimas analizuojamas remiantis Saulės energijos naudojimo pastatuose pavyzdžiu. 

Pasaulio Medžio provaizdis Baltų Kultūroje

Medis kaip augalas yra paplitęs visame Pasaulyje, tad nenuostabu, kad daugelyje Tautų jis tampa universaliu simboliu paaiškinančiu universalių dalykų (pavyzdžiui, Pasaulio) struktūrą. Pasak Dundulienės (2008), Pasaulio (arba Gyvybės) Medžio įvaizdis susiformavo žalvario amžiuje (2100-500 m. pr. m. e.) ir „buvo svarbiausias veiksnys mitologinei [horizontalios ir vertikalios] erdvės sampratai formuotis“ (p. 15). Deja tikslių baltiškosios mitologijos rašytinių šaltinių nėra, todėl mokslininkams informaciją apie mūsų Protėvių pasaulėžiūrą tenka rankioti po trupinėlį įvairiose srityse – tautosakoje, archeologiniuose radiniuose ir pan.

Pasaulio Medis nėra konkretus objektas. Tai yra abstraktus simbolis, apibudinantis Pasaulio modelį, turintį tris sferas. Kaip Medis turi šaknis, kamieną ir šakas, taip ir Baltų bei daugelio kitų Tautų įsivaizduojamas Pasaulio modelis turi požemį (mirusiųjų Pasaulį), gyvųjų Pasaulį bei Dievų (bei vėlgi mirusiųjų) buveinę. Taip pat trys sferos siejamos su laiku: praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Bene gražiausiai ir aiškiausiai Pasaulio Medžio struktūra atsiskleidžia Lietuvių liaudies Dainoje apie jovarą:

Vydūnas apie blaivybę Lietuvoje

Blaivybės klausimas Lietuvoje
Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valdžiavų, šalia Suomijos ir kitų. Ir Mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių Žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir Žmonių Darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo Darbą, ji leidžia Tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?


Mes norime Lietuvių Tautos Gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaujama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, Žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė Žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, Žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais Žmonės lygaus proto ir paikumo.

Jonas Trinkūnas apie Baltų Tikėjimą

Svarbiausias yra Darnos principas. Darna – tai harmonija, dermė su aplinka, Gamta, Žmonėmis, apskritai su Pasauliu. Iš to išplaukia ir etika, ir buvimas Pasaulyje. Darna būna ne tada, kai dera panašiai galvojantys ar panašiai dainuojantys: reikia sugebėti suderinti priešingus dalykus. Krikščionys turi Meilės principą – mylėti savo priešus. Mes vis dėlto nemanome, kad priešus reikia mylėti. Reikia sutarimo, Darnos su priešais: ne kovoti, o derėtis, ieškoti būdų, kaip susitarti. Po to galima smulkiau detalizuoti, etika, dorovė yra iš dalies panaši į krikščioniškąją. Senųjų religijų išskirtinumas – aiškiai nurodytas derinys su Gamtos stichijomis. Tautosakoje sakoma neteršti Vandens: „nespjauk“, „negadink Vandens“, lygiai tas pat su Ugnimi: neteršti, nemušti Ugnies, taip pat pagarba Medžiams: negalima Medžio kirsti be reikalo ir ne laiku. Yra Gyvybės gerbimo ir globojimo nuostata, dėl to kartais savo pasaulėžiūrą vadiname Gyvybės religija.

Simonas Daukantas apie Girias senovės Žemaičių ir kalnėnų

Kas aprašys kalnėnų ir Žemaičių senovės Girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it Jūra niūksojo; nesgi šios dienos Girių ir pievų vietoje angis Girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena Giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais Medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami Vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it Akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir Žmogus negalėjo įlįsti.

Ąžuolo gilės – nemirtingumo simbolis ir Sveikatos šaltinis

Ąžuolo gilės žinomos kaip nemirtingumo simbolis, gyvenimiškos energijos donoras. Ąžuolas Lietuviams nuo seniausių laikų yra jėgos ir tvirtybės simbolis. Senieji žinynai teigia, kad gilių kava jauną Žmogų daro gražiu ir ištvermingu, o seną – jaunina suteikdamas naujų jėgų. Gilių kava buvo stiprinami silpni, sergantys mažakraujyste, baikštūs Vaikai, šis gėrimas buvo naudojamas net Moterų isterijai raminti. Senoliai sakydavo, kad gilių kava duoda Ąžuolo Sveikatą. Ji buvo skiriama išsekusiems po ligų, pervargusiems po darbų ar mokslų, tinka esant mažakraujystei ar kaulų išretėjimui. Gilių kava itin tinkama virškinimo sutrikimams gydyti, opoms žarnyne raminti. Jos yra sutraukiančio ir kartaus skonio. Kartų skonį galima sumažinti mirkant ar termiškai apdorojant.

Atgaiva negaluojančiam kūnui
Gaminti valgius iš gilių – ilgoka procedūra. Lengviau paruošti gilių kavą, kuri nuo seno yra pats geriausias natūralios pupelių kavos pakaitalas. Natūrali kava nepatartina Vaikams, ligoniams, sergantiems širdies, virškinamojo trakto ligomis. Gilėse nėra kofeino, tačiau yra įvairių Sveikatai naudingų medžiagų. Gilių kava apskritai stiprina organizmą, valo kraują, šalina iš organizmo toksinus, stabdo viduriavimą, jos duodama gydant skrofuliozę, Vaikų mažakraujystę, rachitą. Gilių kava mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl tai itin naudingas gėrimas diabetikams. O su cinamonu ji dvigubai veiksmingesnė.

Gintaras Beresnevičius apie Lietuvos galimybes globalizacijos eroje

Lietuvai visada reikėtų būti kokio nors geopolitinio proceso centre ar iniciatorių grupėje. Kam to reikia? Visų pirma vidaus stabilumui. Įdomi užsienio politika būtų bet kokios vyriausybės koziris, Mes juk poetų Tauta.. Ir vyriausybė ir ideologinės kryptys čia galėtų pasiūlyti Tautai rašyti savo taip ir neužrašytą lietuvišką epą; rašyti XXI amžiaus rašmenimis. Jis jau pradėtas, sustoti reiškia pasimirti. Tokia jau ta globalizacija. Išlieka tie, kurie juda ir mąsto globaliomis kategorijomis. O poeto vartojamos kategorijos, sąvokos ir metaforos– globalios. Tad poetų Tauta gali labai nesunkiai susivokti globalizacijoje ir bent jau rasti vietą ir vietas, kur jos odės bus išklausomos.

Ištrauka iš Gintaro Beresnevičiaus knygos "Imperijos darymas"

Vydūno atsakymai. Ar nėra Žmogui geriau be gundymų ir viliojimų?

Gyvenimas yra augykla. Auga Pasaulyje visa kas ir Žmogus. Tik Žmogus nėra regimasis kūnas, bet dvasinė Galia, kuri iš Žmogaus pavidalo apsireiškia. Žmogus yra Dvasia-Siela. O toji auga, tvirtėja savo būdu. Jai užduota Gyvenime įsigalėti. Žmoniškumas turi Gyvenime daugiau reikšti. Kuomet jis silpnas, jis beveik visai nepastebimas. Žmogus tada gyvena tarsi nebūtų Žmogus. Kuomet žmoniškumas yra galinga Galia, iš viso to, ką Žmogus mano, kalba ir daro, aiškiai matyti jo Išmintis, tvirta jo Valia, jo teisingumas ir malonumas. O visa tai nesiranda savaime, bet auga. Žmoniškumo pradas yra Žmogaus esmė, yra tikroji jo vertybė. Kuomet šis pradas stipresnis, Žmogaus vertybė yra Gyvenimui, taip sakant, didesnė. O tam didėjimui šis pradas leistas į šį Pasaulį, į žinomąjį Gyvenimą. Tam pradui Gyvenimas yra augykla.

Kultūra ir civilizacija – priešybių Vienybė

Krikščionybė, islamas ir kitos religijos – tai dvasiniai civilizacijos centrai, tai Dvasios išraiška išorėje arba per materiją. Arba Dangiškas Pasaulis „nuleistas“ ant Žemės. Kaip Dangus skiriasi nuo Žemė, taip ir religijos skiriasi nuo Dvasios suvokimo. Taip jausmai ir emociniai išgyvenimai skiriasi nuo Žinojimo arba nuo Evoliucijos Suvokimo.
Visos religijos, tame tarpe ir krikščioniškoji, atspindi pirminį, arba žemišką, arba primityvų – žodžiu, akivaizdų Dvasios paveikslą. Tai kaip liaudies tapyba skiriasi nuo profesionalios, paremtos teorinėmis meno žiniomis ir praktika.
Pavyzdžiui, piemenaitė pamatė Dievo Motiną Mariją – toje vietoje iškilo bažnyčia, ši vieta tapo „šventa“. Kitais Žodžiais kalbant, vieta, kurioje įvyko apsireiškimas, buvo „įteisinta“. Ir nuo šiol ji „priklauso“ religinei bendruomenei, yra jos globojama ir apipavidalinama. Ji garsinama ir iš jos pelnomasi.
Kas liko iš apreiškimo? Pažymėta įvykio vieta ir mačiusiųjų pasakojimas, jau tapęs šventuoju Dievo apreiškimu. Šalia įsikuria Dievo vietininkai Žemėje, tai yra šventosios Romos bažnyčios tarnai (toks modelis taikomas visose religijose) – kunigai, vienuoliai. Taip šventumas įteisinamas civilizacijoje arba materijoje.

Antanas Maceina apie Lietuvių Kalbos metafiziškumą

dama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų ar Uralo-Altajaus Tautų Kalbos. Vis dėlto ir joje esama tam tikro „regėjimo kampo“, kuris kitų Kalbų Žmonėms vargu ar įmanomas suprasti. Sakysime, Lietuvių Kalbos veiksmažodžio 3-iasis asmuo visuose vientisiniuose laikuose turi tą pačią lytį tiek vienaskaitai, tiek daugiskaitai: jis ar jie dirba, dirbo, dirbdavo, dirbs. Tai reiškia: Lietuvio „regėjimo kampas“, išeinąs aikštėn šia Kalbos lytimi, užgriebia veiksmą, bet neužgriebia veikėjo. O kadangi pats veiksmas visur ir visados yra toks pat, vis tiek, ar jį atliktų vienas, ar daugelis, todėl ir šios veiksmo tapatybės ištara Lietuviui irgi yra visur ta pati. Lietuvis taria, kad veikia, bet jis palieka netaręs, kiek veikia: jam skaičius veiksmo neįtaigauja. Tuo tarpu kitos indoeuropiečių Kalbos  –  ar visos, autorius pasakyti negali  –  savo „regėjimo kampu“ apima ir veiksmą, ir veikėją, šiojo skaičių ir kartais net lytį (pvz., rusų Kalba), todėl teikia 3-iajam veiksmažodžio asmeniui vienokią formą, jei veikėjas yra vienas, o kitokią, jei veikėjų yra daugelis. Nuosekliai tad šių Kalbų Žmonės tik gramatiškai galėtų išmokti praleisti iš savo „regėjimo kampo“ veikėjų skaičių ir kalbėti taip, tarsi visur veikėjas būtų tik vienas; tačiau vargu ar jie galėtų suprasti mūsąjį lietuviškąjį „daugelio“ neskyrimą nuo „vieno“, kaip kad, pavyzdžiui, vokietis nesupranta, kodėl ,,zwei Weiber“ lietuviškai vadinasi „dvi bobos“, o ne „du bobos“, kadangi skaičius vokiečių Kalboje lyties neįtaigauja. Lietuviškojo veiksmažodžio veikslų  –  trukmės ir baigties  –  sklaida būtų dar ryškesnis tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos pavyzdys, nes jis atskleistų lietuviškąjį Žmogaus santykį su laiku, didžiai skirtingą nuo kitų Tautų santykio. Tačiau tai vestų mus jau per toli į Lietuvių Kalbos filosofiją.

Artūras Šopenhaueris apie Pasaulį kaip vaizdinį

"Pasaulis yra mano vaizdinys" - štai Tiesa, kuri galioja kiekvienai gyvai ir pažįstančiai būtybei, nors tik Žmogus gali ją perkelti į reflektuojančią, abstrahuojančią Sąmonę; ir jei jis tai daro iš tikrųjų, tada jam užsimezga filosofinė galvosena. Tada jam pasidaro aišku, kad jis nepažįsta nei Saulės, nei Žemės, o pažįsta akį, kuri mato Saulę, ranką, kuri junta Žemę; kad jo aplinkinis Pasaulis egzistuoja tik kaip vaizdinys, t.y. išskirtinai tik kito, įsivaizduojančiojo, kuris yra jis pats, atžvilgiu.

Jeigu kokia nors Tiesa gali būti išsakyta a priori, tai kaip tik šioji, nes ji išreiškia tą bet kokio galimo ir mąstomo patyrimo formą, kuri yra visuotinesmė už visas kitas, už laiką, erdvę ir priežastingumą; juk visos jos jau suponuoja ją, ir jeigu kiekviena iš šių formų, kurias Mes pripažinome esant atskiromis pagrindo principo apraiškomis, galioja tik tam tikrai atskirai vaizdinių klasei, tai, priešingai, suskilimas į objektą ir subjektą, kaip bendrą visų tų klasių formą, yra toji forma, kuria apskritai įmanomas ir mąstomas bet koks vaizdinys, kad ir kokios rūšies jis būtų, - abstraktus ar intuityvus, grynas ar empirinis.

Šeimos reikšmė ideologine prasme

Gentiškumas yra visuotinė Žmonijos dalia, o Šeima - fundamentaliausia ir konservatyviausia Žmonijos institucija (taip pat gausiausios religinės ir politinės retorikos šaltinis). Visos Žmonių Kultūros organizuojamos apie dauginimosi reguliavimą, o dauginantis - kad ir koks režimas tai reguliuotų - reikia teikti pirmenybę vieniems partneriams kitų atžvilgiu ir savo Vaikus branginti labiau už svetimus. Visos radikalios pastangos pertvarkyti Žmoniją iš esmės puola Šeimą ir visos jos žlunga arba persimaino. Daugeliui Žmonių Laimės siekis dažniausiai būna susijęs su kitos lyties trauka, vaisingumu ir Vaikų auginimu - visa ši veikla reiškiasi diskriminavimu ir neišsemiamomis gentiškumo versmėmis. Jokia teisingumo kaip lygybės vizija negali įtraukti Šeimos, kad ir kaip sudarytos, ir jokia Žmonių egzistencija, apimanti Vyrus, Moteris ir Vaikus, negali leisti, kad būtų panaikintas skirtumas tarp Giminių ir negiminių.

Ištrauka iš Jurijaus Sliozkino Knygos "Žydų šimtmetis"

Latvių charakteris, Siela ir būdas

Latvis Mums yra brangiausias kaimynas, nors ir keistas, nes dažnai sukelia Lietuviui galvos skausmą. Kur matyta: pusė Kalbos kone sava, pusė papročių - bendri, antropologinis tipas - tas pats, bet... Suprask jį, kad nori, - žirgo galva! Broliai atsikerta tuo pačiu: "Leišu zirga galva!" Taip iš vienų kitiems Meilės ir Trojos karas gali kilti. Todėl Giminę ir kaimyną patartina labiau gerbti negu mylėti. Bet vėlgi: vos imi gerbti, ir vėl girdi, kaip Latvis sako: "Septynis kartus atmatuok, aštuntą - pjauk". Juk Lietuvio patarlėje devyni kartai! Smulkmena? Anaiptol. Tokie menkniekiai kalba apie Tautą. Tad kai Rygos gatvių gausmas vėl išmeta Mums tris Žodžius: merkis, nauda ir svetki, - susimąstykime: kodėl būtent šie Žodžiai skamba dažniausiai?

Estija primena atskilusią nuo Skandinavijos ledo lytį, tad nėra ko stebėtis, jog estai sapnuoja esą suomiai. Net jų himno melodija suomiška. Kraujas šaukiasi šiaurės, nors tu ką. Jeigu tik galėtų, seniai būtų užpylę Suomių įlanką ir tapę Suomijos dalimi.

Vedos apie Tėvą ir Motiną

Mokytojo Žodis, perpildytas rūpesčiu ir prasme, yra aukščiausios Pareigos viršūnė,
Tai, ką kalba Tėvas, yra aukščiausia, Vedų patvirtinta Dharma (Pareiga).

Sūnus - didžiausias Tėvo džiaugsmas, Tėvas gi - Sūnui viskas.
Tiktai Tėvas suteikia jam visą gėrybių spektrą, pradedant kūnu.

Ir taip, Tėvo Žodis turi būti išpildytas, ir to nereikia niekaip vengti;
Nuo nuodėmių valosi tas, kuris Tėvo Valią vykdo.

Tėvas - tai įstatymas (Dharma), tai - Dangus, Tėvas - aukščiausiasis žygdarbis (tapas),
Jeigu patenktintas Tėvas, patenkinti visi Dievai.

Vydūno atsakymai. Kame Žmonių Laimė - ar turtuose, ar Sveikatoj, ar kitame kame?

Laimė negali būti tame, ką Žmogus mato, girdi, ragauja ir t.t. Kaip žinoma, tie patys dalykai vieną kartą malonūs, kitą kartą nemalonūs. Ne vienas vargšas jaučiasi visai laimingas, o turtingasis labai dažnai nelaimingas. Matyti, koks Žmogus yra, taip jam ar Laimei, ar nelaimei, dera turtai. Laimė yra Žmogaus esybės dalykas. Ji yra Žmogaus galėjimas palaiminti. Kuomet Žmogus iškyla iš paviršutinių daiktų vergovės, sakysime, iš geismų valdybos, jis pastoja palaimingu. Bet ne tas yra iškilęs iš geismų, kurs viso šio Pasaulio yra atgrįsęs, bet kurs tiek yra padidėjęs ir pastiprėjęs savo esybe, jog jis gali būti ramstis ir pagalba visose Gyvenimo sunkenybėse, gali juos palaiminti ir nebeprivalo sau palaiminimo, kaip Saulė šviečia ir neprivalo būti apšviečiama. Toks tai tikrai laimingas. Tik toks iškilimo stovis yra labai aukštas. Ir tik ilgais evoliucijos amžiais pasiekiamas. Bet ir mažumą tik tam stoviui prisiartinant, tai esti Žmogui savo esybėje augant, žmoniškesniu pastojant, jam pasidaro jaučiama tikroji palaima. Ir todėl turime sakyti, jog Laimė tegali būti randama žmoniškumo didėjime.

Kardaševo skalė: kosminių civilizacijų tipai

Žmonijos civilizacija kol kas nė vienam iš tų tipų nepriskiriama. Žmonės tebėra „nulinukų“ stadijoje, su kuria atsisveikinti pavyks, ko gero, dar labai labai negreit. Yra manančių, kad Žmonija kol kas tėra vienos dienos sulaukęs naujagimis, kuriam net iki pirmojo žingsnio dar augti, augti. Vis dėlto, kokie tie civilizacijų tipai ir kas jiems būdinga?

Civilizacijai vystantis ir tobulėjant, dėl vis didesnės populiacijos bei technologijų didėja ir jos energiniai poreikiai. 1964 m. rusų astrofizikas Nikolajus Kardaševas (ieškojęs nežemiškų civilizacijų signalo) pasiūlė civilizacijų skalę. Mokslininkas pasiūlė tris civilizacijų tipus, nors kiti astronomai Kardaševo skalę papildė dar dviem tipais.

Lietuvio Maldelė arba kokiomis vertybėmis gyveno Mūsų Proseneliai

Lietuvio Malda, 1938 m. užrašyta Vilkijoje. Maldelė leidžia suprasti, kokiomis vertybėmis gyveno Mūsų Proseneliai.


Tebūnie:
1. Kad mylėčiau ir gerbčiau Tėvą, Motiną, senus Žmones, saugočiau nuo draskymo, niekinimo jų kapus, kad jų atilsėjimui kapinėse sodinčiau Ąžuolų, kadagių, diemedžių, sidabražolių. Kas nemylės ir negerbs gimdytojų, tas jau čia, šioje Žemėje, sulauks vargo senatvėje arba jos iš viso nesulauks.
2. Kad mano rankos niekada nebūtų sukruvintos Žmogaus krauju. Kad mano rankų neterštų žvėries, gyvulio, žuvies, paukščio kraujas, jeigu juos žudyčiau sotus, o ne alkanas.
3. Kad be švento reikalo neiškirsčiau nė vieno Medžio, nesumindyčiau nė vieno žydinčio žolyno, o per savo Gyvenimą vis sodinčiau Medžius.
4. Kad mylėčiau ir gerbčiau Duoną. Jeigu netyčia nukristų trupinėlis, pakelsiu, pabučiuosiu, atsiprašysiu. Jeigu visi gerbsime Duoną, nepatirsime bado, skurdo.